Ramygalos AJC
Ramygalos AJC
Ramygalos AJC Ramygalos AJC

Turite klausimų, teiraukitėsTel. : (8-45) 592382

„Ramgalos“ išvyka į Airiją

Prieš 82 metus drąsus žmogus, Feliksas Vaitkus, norėdamas parodyti solidarumą tautiečiams, iš to paties aerouosto JAV, iš kurio savo skrydį pradėjo Darius ir Girėnas, pakilo skrydžiui į Kauną. Jis buvo pirmasis lietuvis, vienui vienas įveikęs Atlantą. Pilotas Kauno nepasiekė, dėl nepalankių aplinkybių, nusprendė nusileisti Airijoje, Ballinrobio miestelyje, laukymėje kur ganėsi keli arkliai. Vietos gyventojai buvo apstulbę, pamatę gyvą ir sveiką lakūną, nes leidžiantis lūžo sparnas. Žmonės džiaugėsi, vaišino didvyrį. Kauną Feliksas Vaitkus pasiekė jau kitu keliu, kur buvo sutiktas su gėlėmis, vainikais ir ovacijomis minios žmonių. Keista, kad taip daug žinome apie Lithuanicos skrydį, o apie šį Lietuvos sūnų išgirdome visai neseniai dėka lietuvių ir airių entuziastų. Organizacija Lietuvių asmenų ir bendruomenių Airijoje sąjunga (L.A.B.A.S)  jau nuo 2007 m. organizuoja tarptautinį lietuvių festivalį-sąskrydį „Mums reikia sparnų“, kuriuo pagerbia Felikso Vaitkaus žygdarbį. Šiais metais į jį buvo pakviesta Ramygalos kultūros centro kapela „Ramgala“.  Truputis įspūdžių iš kelionės.
Buvo ir labai keista, ir miela Airijos Šanono aerouoste aplink girdėti lietuvišką šnektą, o kai pamatėme aukštą vyriškį, laikantį rankose užrašą „Ramgala“, visai išskydome. Mus pasitiko Vytis, dar tik metus gyvenantis svečioje šalyje. Iš karto radom bendrų temų, išsiaiškinom, kad Vyčio seneliai gyveno Krekenavoje, tai jautėmės taip lyg būtume susitikę giminę. Netrukus prie mūsų prisijungė Rasa, kuri Airijoje jau senbuvė, turi savo verslą ir puikiai vairuoja. Važiuojant į nakvynės vietą, Rasa išsuko iš autostrados ir pravežė mus paprastais, bet ne prastais keliais norėdama parodyti kraštovaizdį. Šiltai sutiko mus viena iš organizatorių Miranda, išaiškino kaip elgtis su elektra, dušu ir šildymu, nes kaip bebūtų keista, mums šie dalykai tapo iššūkiu . Buvom labai alkani, tai ar vakarienei pateikta sriuba iš tiesų buvo tobulo skonio, ar tik taip atrodė sunku apsakyti, bet visi aikčiojom iš malonumo. Kadangi sąskrydis organizuojamas visuomeniniais pagrindais ir finansavimą turi mažą, tai mūsų kelionė buvo iš savų lėšų, bet savanoriai pasistengė, kad pamatytumėm nors dalelę Mėjo grafystės. Jūratė, Miranda ir Vytis pavežiojo mus po apylinkes. Apvaikščiojome Ballinrobį, stebėjomės įspūdingo dydžio medžiais, rankos storio gebenėmis, fuksijų krūmais, Ašfordo pilimi ir idealia švara. Miškai ar parkai ten neįžengiami, įmanoma vaikščioti tik takeliais, bet jautiesi kaip pasakoje, daug bažnyčių ar pilių griuvėsių, bet jie tokie tvarkingi, kad atrodo jog specialiai tai padaryta. Po pietų apžiūrėję mūsų pasirodymų vietas, buvom nuvežti prie Patriko kalno ir Atlanto vandenyno Iverago pusiasalio. Viena iš mūsų gidžių, nors gyvena Airijoje jau 11 metų, šiais vaizdais gėrėjosi irgi pirmą kartą. Grįžome pasikrovę puikios energijos ir nuotaikos, tai dar pasisiūlėm padėti papuošti salę, kurioje turėjo vykti vakarinė sąskrydžio dalis. Šeštadienį kapela linksmino praeivius centrinėje miesto aikštėje, mūsų drabužiai, instrumentai domino ir airių praeivius. Šokti lietuviškus šokius pabandė ir airiai, ir lietuviai. Vėliau visi rinkosi prie paminklo Felikso Vaitkaus skrydžiui atminti. Po Mayo grafystės tarybos pirmininkas p. Richard Finn., Lietuvos ambasadoriaus Airijoje, jo ekscelencijos Egidijaus Meilūno ir L.A.B.A.S prezidento Dainiaus Čepaičio kalbų, sugiedojome tautinę giesmę. Vargu ar Feliksas Vaitkus suprato kokią reikšmę net ir po šitiek metų turės jo skrydis. Buvo gražu matyti daug vaikų, jaunų šeimų suvažiavusių iš visos Airijos pagerbti F. Vaitkaus atminimą, pabūti kartu su tautiečiais. Ir truputėlį graudu, suvokiant, kad tie žmonės yra lietuviai, negalėję išgyventi tėvynėje. Į vakarinę dalį susirinko labai daug žmonių –  kalbos, šokiai, talentų, tortų konkursai, batutai, mugė , į dangų leidžiami žibintai, varžybos vaikams, loterija, tiek visokių veiklų prigalvojo organizatoriai. Nors šventė planuota iki 11.00 val. vakaro, ji baigėsi anksčiau, nes nuo pat ryto vykstančių veiksmų net ir ištvermingiausi žiūrovai nepajėgė pakelti. Dauguma jų dar turėjo grįžti po kelis šimtus kilometrų į namus. Naktį dar pabendravom su keletu iš organizatorių, pasidalinom įspūdžiais, sulaukėm smagaus klausimo- ar kapelos nariai yra giminės. Ne, ne giminės, bet labai artimi.
Reziumė:
1.Mūsų kolektyvas gali išgyventi ir linksminti bei linksmintis visokiomis sąlygomis;
2. Airija graži ir be šiukšlių šalis, bet šiek tiek bauginanti siaurais keliais ir vairavimu priešinga kryptimi;
3. Minimali reikšmė popierizmui, beveik niekur negavome čekių, sąskaitos rašomos ranka, jokių leidimų, prašymų ir atsakomybės švenčių organizavimui;
4. Gaisrininkų, gydytojų paslaugos mokamos, draudimas labai brangus. Anot išeivių, čia gyventi galima tik sveikiems;
5.  Kitokia vairavimo kultūra, nors nesam įsitikinę ar dėl to, kad visi ramūs, ar dėl to, kad nelabai žino taisykles. Niekas nepypsi, kantriai laukia, kad ir sankryžoje, kol koks pasiklydęs vairuotojas susivoks kur nori važiuot, stebi vienas kitą ir mandagiai siūlo važiuoti pirmiems. Ištisinės juostos kirtimas toks įprastas dalykas, kad suabejojom jos reikšme.
6. Absoliučiai visi paminėjo gerą atmosferą ir toleranciją vaikų ugdymo įstaigose;
7. Skauduliai dėl tėvynainių požiūrio į emigrantus;
7. Visur gerai, bet namuose geriausia.
8. Reikia daug drąsos išvykti iš savo tėvynės, reikia drąsos sąmoningai joje likti, dar daugiau drąsos reikia į ją grįžti.
Dėkojame Dievuliui už puikų orą, aplinkybėms už smagų ir naudingą nuotykį, žmonėms lydėjusiems mus išvykoje už supratimą, geranoriškumą ir nuotaiką.

Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė